Veronika stengdavosi pozuotojus nuotraukai „sukomponuoti“ mizanscenomis. Fotografijoje „Per Velykas“ (1935) keturios pasipuošusios moterys ne šiaip pozuoja – kairėje dvi šnekučiuojasi ir ragauja kažkokį gėrimą, o dešinėje dailininkės motina pila pačiai Veronikai gėrimą iš ąsočio. Sukurta šilto, šventinio bendravimo scena, visos detalės atrodo apgalvotos, esančios tiksliai „savo vietoje“. Įprasti kaimo elementai suteikia erdvei struktūrą – pirkia tampa tamsiu fonu, padedančiu išryškinti baltas moterų palaidines, pirmo plano tvora sukuria figūroms atramą, o dešinėje vartai tarsi atveria fotografiją žiūrovui, kurio akis iškart krypsta į pylimo iš ąsočio veiksmą. Taip fotografija „atminčiai“ tampa fotografės surežisuotu spektakliu, atskleidžiančiu ir kaimo žmonių gyvenimo būdą, jų tarpusavio santykius, ir fotografavimo proceso sudėtingumą.